Puikūs, ramūs emocine prasme patyriminiai mokymai, kuriuose pirmą kartą buvo labai ramu kalbėti viešai visiems girdint. Ačiū už puikią naują patirtį, kurios dėka suvokiau, kad vienintelis asmuo teisiantis mane kalbant viešai, esu aš pati. Ačiū visiems dalyviams už palaikymą, nepatogius klausimus.

Labai džiaugiuosi sudalyvavusi šiuose patyriminiuose mokymuose apie nuoseklumą ir priminusi sau, kaip svarbu mano gyvenime yra nuoseklumas. Aplamai dėkoju Tęstiniams mokymams už puikias programas, patyrimus, kempetetingus atjaučiančius Trenerius ir puikią bendruomenę.

Ačiū trenerėms už rūpestį, ramumą, gerą, pozityvią nuotaiką.

Atvykau į mokymus su tikslu gauti: a) įrankius laiko planavimui b) metodikas užtikrinančias prioritetus c) veiksmus, vedančius į tobulumą. KItaip tariant “magišką piliulę”, kuri nieko nedarant išspręs visas bėdas ir iššūkius su kuriais susiduriu.

Piliulės niekas nedavė… Įgyjau suvokimą apie nuoseklumo neišlaikymo priežastis, supratau atvirumo ir nuoširdumo naudą, bei turėjau progą įgūdžius treniruoti, prisiminiau bendruomeniškumo jausmą. Planavimas ir nuoseklumas ir jo sėkmė yra mano veiksmų, sprendimų pasėkmė. Manau suprantu, kas mane stabdo ir žinau kaip tą keisiu.

Atvykdama į šiuos patyriminius mokymus, tikėjausi, kad jie bus logiškai struktūruoti ir paremti aiškiais, racionaliais principais. Tačiau, vos tik prasidėjus patyriminimas mokymams, supratau, kad nuo emocijų, kaip ir nuo savęs pačios, nepabėgsiu. Per mokymus suvokiau, kad norint nuosekliai siekti tikslų, svarbu ne tik logika ir planavimas, bet ir emocinė bei fizinė gerovė.

Nustebau, kiek daug dėmesio reikia skirti energijos valdymui – supratau, kad mano energijos lygiai priklauso ne tik nuo mentalinės būklės, bet ir nuo emocinės bei fizinės sveikatos. Dar kartą įsitikinau, kaip svarbu laikytis 8-8-8 principo, kuris padeda išlaikyti pusiausvyrą tarp darbo, poilsio ir laisvalaikio. Be šio balanso labai lengva „perdegti“, net jei iš logikos pusės viskas atrodo gerai.

Mokymuose atpažinau „raudonas vėliavas“ (red flags) – signalus, kurie rodo, kad tampu nenuosekli ar disbalansuota. Dabar galėsiu daug greičiau atpažinti šias pavojingas situacijas ir turiu aiškų planą, kaip jas spręsti. Tai man suteikė galimybę veikti efektyviau ir labiau pasitikėti savimi.

Apskritai, šie mokymai buvo labai vertinga patirtis. Tikrasis kryptingumas ir sėkmė ateina ne vien iš loginių sprendimų, bet ir iš gebėjimo valdyti savo emocijas bei energiją. Rekomenduoju šiuos mokymus tiems, kurie siekia ne tik planuoti, bet ir realiai įgyvendinti savo tikslus, atsižvelgdami į visus gyvenimo aspektus.

Trenerės Asta ir Ineta man paliko labai gilų įspūdį savo profesionalumu ir unikaliu požiūriu. Abi buvo itin pastabios ir puikiai jautė grupės dinamiką. Jos greitai pastebėjo kiekvieno dalyvio stipriąsias ir silpnąsias puses bei subtiliai nukreipė dėmesį ten, kur buvo reikalinga papildoma pagalba. Man ypač patiko jų gebėjimas įsijausti į kiekvieno situaciją, tarsi pajusti, kada reikia daugiau palaikymo ar iššūkių. Asta ir Ineta kartu sukūrė ne tik turiningą, bet ir labai įkvepiančią mokymosi aplinką.

Jų įžvalgos ir pastabumas padės man labiau susikoncentruoti į tai, kas svarbu, ir tapti efektyvesne bei nuoseklesne. Aišku, žinoti neužtenka – reikia ir veikti. Dėkoju visai komandai už šį nuostabų patyrimą ir nuoširdžiai rekomenduoju šiuos mokymus visiems, norintiems pasiekti savo tikslus!

Tai nuostabūs mokymai apie tai, kaip pažinti savo jausmus ir emocijas, kylančias iš vidaus. To jausmo išpasakoti neįmanoma – reikia sudalyvauti mokymuose ir patirti. Nustebsite, kiek visko nežinote apie save ir kiek naujo atrasite. Tiesiog reikia dalyvauti ir turėti noro dirbti su savimi – niekas už jus to nepadarys. Reikia veikti čia ir dabar, o ne atidėlioti.

Tai 2,5 dienos apie ribą. Ribą tarp sąmonės ir pasąmonės, tarp proto žaidimų, kuriais beveik patikėjau, ir emocijų šokio. Didžiąją gyvenimo dalį maniau, kad esu atvira. Atvira ne tik sau ir kitiems, bet iš tiesų suvokiau, kas aš esu, ko noriu, kas man trukdo, o kas motyvuoja, kokie yra mano talentai ir dar daug dalykų, kurie yra priskiriami atvirumui. Tačiau, ką patyriau šiuose patyriminiuose mokymuose, iš esmės, iš gilumos ištraukė tai, ką visuomet turėjau: esu pakankama. Dalykai, kuriuos nuolat kišau į save (nauja veikla, nauja mašina, naujas svoris, naujas įvaizdis ir t.t.) nuslopindavo ta Tai 2,5 dienos apie ribą. Ribą tarp sąmonės ir pasąmonės, tarp proto žaidimų, kuriais beveik patikėjau, ir emocijų šokio. Didžiąją gyvenimo dalį maniau, kad esu atvira. Atvira ne tik sau ir kitiems, bet iš tiesų suvokiau, kas aš esu, ko noriu, kas man trukdo, o kas motyvuoja, kokie yra mano talentai ir dar daug dalykų, kurie yra prisikiriami atvirumui. Tačiau, ką patyriau šiuose patyriminiuose mokymuose, iš esmės, iš gilumos ištraukė tai, ką visuomet turėjau: esu pakankama. Dalykai, kuriuos nuolat kišau į save (nauja veikla, nauja mašina, naujas svoris, naujas įvaizdis ir t.t.) nuslopindavo tai, ką iš tiesų turiu. Ir pamažu tai tapo mano kaukėmis. Nusiplėšti tai, ištraukti tai, suvokti tai, priimti tai buvo didžiulis fizinių ir emocinių pastangų bei psichologinio tvirtumo pareikalavęs darbas. Dar ilgai po šio patyriminio savaitgalio jaučiau ir tebejaučiu proto aiškumą, emocijų tikrumą, atvirumo ir supratingumo prasmę.

Dabar aš suvokiu, kodėl esu, kas aš esu ir ko man iš tiesų reikia. Nebereikia kaukių. Tai ir yra tikroji vidinė laisvė. Tiems, kas abejoja DaVinci 365® programų, o vėliau ir DaVinci klubo verte, linkiu abejoti ir toliau. Taip Jūs atsisakote tikrosios pažinties su savimi, motyvuodami skausmu, kurio nebegalite pakelti, kaltindami aplinkybes, kurių negalite pakeisti, ieškodami to vienintelio metodo, kurio Jums niekas neduoda ir svajodami apie „čia ir dabar“, kurio niekaip neatrandate. Jei ir toliau viso to ieškosite šalikelėje, nesistebėkite, kad tai nuvedė lygiai į niekur. Dėkoju Tomui Kaulinskui už atvedimą ten, kur dar niekada nebuvau.

Po šio savaitgalio supratau, kas yra atvirumas, supratingumas, nes iki tol galvojau kitaip, siaurai.. Neatsivėriau 100% per praktikas, tačiau noriu nerti ir tęsti šį nepatogų,kelią. Patyriau visokių emocijų, susipažinau su savo kaukėmis, šešėliais, supratau, kad ne viena tokia esu su savo baime, skausmu, savęs nuvertinimu.

Savęs priėmimas, vienas sunkiausiu užduočių man pačiam buvo visą mano sąmoningą gyvenimą, o vidinis kritikas buvo man baisus mano savivertės žlugdytojas. O štai šios patyriminės sesijos metu gavau tokį aiškų suvokimą savo kad mano vidinis kritikas stengiasi mane apsaugoti nuo galimų pasekmių, ir nuo čia iš priešo tapo mano pažįstamu su kuriuo turiu susitarti ir tariuosi. Jau kitą dieną po mokymų buvo situacija, kurios metu mano reakcija į įvykį būtų žlugdanti mano pasitikėjimą, bet tada ir pradėjo veikti apsauga nebežlugdyti, o suprasti reakciją, situaciją, nesusitapatinti, o atskirti. Ir štai tada pajutau, kad mano savivertei jokios įtakos tai nepadarė, tik tapo aiški situacija ir priežastys. Taip aš pradėsiu augti emociškai dar tvirtesniu.

Šie patyriminiai mokymai man buvo labai stiprūs emocine prasme. Ne veltui jie vadinosi ATVIRUMAS IR SUPRATINGUMAS. Netik aš stebėjausi savimi ir savo atvirumu vykstančių patyriminių mokymų metu, tačiau buvau nuoširdžiai nustebinta visų dalyvių atvirumu bei šimtaprocentiniu įsitraukimu į Trenerio Tomo pasiūlytas praktikas. Aš pati niekada dar nebuvau jautusi tokio įsitraukimo ir patyrimo po kvėpavimo praktikos, kurios metu sukaustė kūną ir kratė elektra tol, kol nepaleidau savo emocijų ir jų neišverkiau. Tačiau kartu ir suvokiau kaip stipriai savyje laikiau užgniaužusi norą apsikabinti kitą, sau artimą žmogų ir būti apkabintai pačiai.

Po šių patyriminių mokymų jaučiuosi ramesnė ir galinti išbūti apkabinta kito žmogaus ilgiau nei kelias minutes. Ankščiau mane tai erzindavo, jausdavau silpnumą ir norą atstumti mane apkabinusį žmogų. Tai labai stiprūs patyriminiai mokymai, kuriuose sugebėjau atsikratyti kai kurių savo baimių, atrasti vidinę ramybę.

Net neįtariau, kiek skausmo ir užgniaužtų emocijų nešiojausi savo viduje. Su jomis „susitikau“ patyriminio savaitgalio metu ir net neįsivaizdavau, kiek reikės jėgų išgyventi tai, ko neišgyvenau kažkada. Po mokymų renkuosi gyvenimą čia ir dabar, renkuosi nemeluoti ir nesislėpti po kauke, o kalbėti, jausti ir užjausti tiek save, tiek prie manęs esančius žmones.

Šiuose praktiniuose mokymuose atėjo suvokimas kas yra supratingumas ir atvirumas. Man visada tai siejosi su kitais žmonėmis, bet šiuose mokymuose prisiliečiau prie atvirumo ir supratingumo su savimi. Radau labai vertingas sąsajas su savęs priėmimu ir gebėjimu keisti savo elgesį. Mokiausi pastebėti, kai man aktyvuojasi trauminės situacijos ir kai pradedu veikti tokiu rėžimu kuris man įprastas. Atlikdama praktikas puikiai jaučiau kur veikiu iš inercijos, esu įprastame man scenarijuje ir slepiuosi po kaukėmis. Per praktikas pagavau save, kad kartais elgiausi ne nuoširdžiai, nes buvo lengva ir patogu atlikti užduotis. Tada suvokiau, kad einu paviršiumi, kad meluoju sau. Prisėdau, permąsčiau, kad bėgu pati nuo savęs, man pačiai baisu priimti save tokią kokia esu – ne tobula. Norėjosi praeities klaidas, patirtis paslėpti šešėlyje, užkast po dulkėmis ir ramiai sau gyventi. Bet tai neįmanoma, kol aš to nesuvokiau, neturėjau galimybės keistis ir judėti pirmyn, išeiti iš iškreipto santykio su savimi. Jei pati bijau savęs ar galiu kurti ir puoselėti santykius su kitais, kurie būtų paremti pasitikėjimu, atvirumu ir supratingumu, tikrai NE.

Atliekant praktikas radau savo žemą savivertę, nepakankamai gera – sąvoką, norą įrodyti, kad galiu net tada kai man sakė, kad gal būt būsiu per silpna atlikti praktiką su kitu asmeniui. Bet kai tik suvokiau, kad slepiuosi po tobulumo kauke, nusiėmus ją tikrai nuoširdžiai atlikus užduotį gavau geriausią rezultatą kokį tik galėjau gauti, nes sutikau tikrąją save, tą ne tobulą, nepakankamą, pažeidžiamą ir kartais sutrikusią, kad manyje tiek daug abejonių, tamsių pusių ir kad susitikti su savimi baisu. Suvokiau, kad net nebūdama tobula galiu kurti kokybišką santykį su savimi, su aplinkiniais ir nereikia tikėtis ar norėti būti tobulai, nes tai neįmanoma. Santykį galima kurti griaunant blogus įsitikinimus apie save, pradėti elgtis pagal savo vidinio AŠ balsą, daryti tai ką noriu aš. Prasmingai, bei pilnavertiškai gyventi ne tik su aplinkiniais, bet ir pačiai su savimi.

Buvau labai nustebinta, kai praktikų metu pajutau, kad galiu jausti emocijas kurių nejaučiau per visą savo gyvenimą, jaučiausi išėjusi iš nejautros būsenos norėjosi grįžti atgal į įprastą man jauseną, bet palaipsniui jas išjaučiant ir priimant suvokiau, kad iš gyvenimo galiu gauti daug daugiau, nei iki šiol gavau. Vien tik priimant save, bei kitus tokius kokie mes esame. Linkiu kiekvienam patirti tą savęs priėmimo jausmą, kai atrodo nusimetus grandines kurias pati ir užsidėjau galiu kvėpuoti pilna krūtine ir kurti savo ateitį.

Tai buvo labai gilūs ir stiprūs mokymai. Dirbome su savo gyvenimo kaukėmis, stebėjome save atviraudami ir klausydami kitų išgyvenimus. Nagrinėjome kodėl mes tas kaukes naudojame ir kokia iš to naudą gauname. Dirbome su savo šešėliais ir mintimis, kurios mus kabina, nepaleidžia, kurios mus lydi nuo pat vaikystės ir trukdo kokybiškai gyventi ir atvirai elgtis patiems su savimi ir aplinkiniais. Mokėmės kontroliuoti savo emocijas , neklijuoti etikečių, priimti žmogų ir jo tiesą tokią, kokia ji yra – nevertinant. Ugdėme savo supratingumą. Kelios praktikos man parodė, kad apie save žinau dar ne viską ir žmogaus galimybės yra neribotos.

Jei atvirai man norėjosi, kad šis savaitgalis truktų ilgiau, nes iškėliau daug jausmų, vienas brangiausių “SAVĘS PRIĖMIMAS IR SAVĘS APKABINIMAS”. Man gera būti šioje bendruomenėje, man gera augti kartu, man gera dalintis ir patirtis nes tai yra ypatinga aplinka, kurioje mes galime būti ir esame tai, kas esame. Ačiū kiekvienam už laiku padovanotą apkabinimą, tylą, žvilgsnį ar palaikančią šypseną. Didžiausias AČIŪ Tomui, už tai ką kuria ir kaip padeda mums kurti savo pačių geriausias versijas.

Šio modulio metu pavyko gauti atgalinį ryšį. Kitų pasidalinimai leido žingsneliu praplėsti savo ribas ir pasisemti energijos ir įkvėpimo tolimesnei kelionei tobulėjimo keliu.

Turiningai ir prasmingai praleistas laikas, priimant save, plečiant akiratį. Labiausiai man patinka „užklasinė veikla“, kuri kelia daug teigiamų emocijų: bendrystė, laimė, džiaugsmas ir t. t.

Praktinės užduotys labiausiai padeda norint save pamilti, savimi didžiuotis ir save vertinti. Prieš kiekvieną išvyką į sodybą pagalvoju, kad turbūt šį kartą nebus taip „nerealiai faina“, o grįžtu su mintimis, kad buvo dar geriau nei praeitą kartą. Labai džiaugiuosi būdamas šios bendruomenės dalimi.

Važiuodamas į šiuos savaitgalio patyriminius mokymus, nežinojau, ko laukti iš jų.

Bendrame DaVinci 365® klubo chat’e skaičiau, kaip kiti kolegos bijo šių mokymų ir galvojau sau KODĖL aš nebijau, o tik jaučiu nerimą ir laukimą, gal visgi reikia pradėti bijoti?

Bet taip ir nepradėjau bijoti ir atvykęs į mokymus supratau, kad gerai, jog nebijojau, nes nieko čia baisaus nėra, nors tikrai nebuvo lengva krapštyti visus savo šešėlius iš vidaus ir apie juos kalbėti nepažįstamiems žmonėms. Pasakiau sau nesvarbu, kad šių žmonių nepažįstu, bet mus visus vienija tas pats tikslas – dirbti su savo atvirumu ir atsakomybe – to mes čia ir atvykome, o jeigu nekalbėsime apie tai, nieko ir nepasieksime.

Su tokiom mintim nėriau į visą šį savaitgalį, iš kurio išvykus dar porą dienų jaučiausi kaip nesavas, bet gerąja prasme, nes įsitikinau ir pasitvirtinau sau labai aiškiai seniai žinomas.

Šioje stovykloje turėjau visišką laisvę treniruoti savo atvirumo raumenį. Tomo ir visų kitų dalyvaujančių šioje patyriminėje stovykloje dėka.

Mokymų formatas labai atitiko mano vidinius poreikius.

Labai aiškiai pamačiau savo santykius su pykčio emociją pokytį, kas buvo prieš kelis mėnesius ir dabar.

Turinys buvo labai gerai apgalvotas, supratau savo neatvirumo priežastis ir lygį. Galėsiu jį auginti po mokymų, nes supratau, kad atvirumas gimdo atvirumą ir noriu būti atviresnė ir nebijoti būti pažeidžiama.

Labai patiko praktika pokalbis su mama ir tėčiu. Kaip tik ruošiausi pasikalbėti su mama – tai buvo puiki praktika. Grįžusi namo pakalbėsiu atvirai su mama ir parašysiu tėčiui laišką, nes jo jau daug metų nebeturiu.

Gėdos praktika parodė, kiek daug nereikalingo balasto tampau su savimi, tas balastas man – kvailos mintys – niekam jos nerūpi, tik man vienai. Po praktikos jaučiu palengvėjimą ir atsirado vietos meilei, priėmimui.

„Atsakomybės ir atvirumo“ patyriminiuose mokymuose supratau pažeidžiamumo svarbą ir grožį. Buvimas klubo narių apsuptyje išlaisvina nuo kaukių ir skatina dalintis jausmais nebijant būti nesuprastai ar atstumtai.

Čia aš mokausi priimti ir mylėti visus žmones su jų trūkumais ir matyti juose grožį. Čia aš jaučiu, kad ir mane priima tokią, kokia esu. Mokymai padėjo suvokti, kaip svarbu atsiverti ir nebijoti būti pažeidžiamai. Tai naudinga patirtis, kuri pravers gyvenime ir santykiuose su kitais žmonėmis.

Man viskas patiko, jaučiausi taip, kaip visada per patyriminius mokymus saugioje apkinkoje, kaip tarp savų.

Pajaučiau vidinę laisvę. Pamačiau, kad ir kiti žmonės turi panašias baimes ir tai, kokias turiu aš, yra įprasta.

Turėjau progą išsirėkti saugioje aplinkoje ir suprasti, kad pyktis yra kontroliuojama emocija ir aš galiu valdyti pyktį, o ne jis mane.

Šioje sodyboje supratau, kad po 6 metų nuoseklaus darbo su savimi jaučiuosi labai laimingas būdamas su sąmoningais žmonėmis. Ačiū už kas kartą kuriamas naujas patirtis.

Labai džiaugiuosi, kad sudalyvavau šiuose patyriminiuose mokymuose. Tai kokybiška ir saugi erdvė gilintis į save, spręsti vidines problemas, kurios trukdo pasiketi iškeltų tikslų.

Treneris Tomas yra taktiškas profesionaliai praveda praktikas, kurios leidžia dar labiau pažinti save. Labai greitai prabėga laikas ir liūdna pabaigoje, kad tenka skirstytis.

Tai buvo labai gilūs ir stiprūs mokymai. Dirbome su savo gyvenimo kaukėmis, stebėjome save atviraudami ir klausydami kitų išgyvenimus. Nagrinėjome kodėl mes tas kaukes naudojame ir kokia iš to naudą gauname. Dirbome su savo šešėliais ir mintimis, kurios mus kabina, nepaleidžia, kurios mus lydi nuo pat vaikystės ir trukdo kokybiškai gyventi ir atvirai elgtis patiems su savimi ir aplinkiniais. Mokėmės kontroliuoti savo emocijas , neklijuoti etikečių, priimti žmogų ir jo tiesą tokią, kokia ji yra – nevertinant. Ugdėme savo supratingumą. Kelios praktikos man parodė, kad apie save žinau dar ne viską ir žmogaus galimybės yra neribotos. Jei atvirai man norėjosi, kad šis savaitgalis truktų ilgiau, nes iškėliau daug jausmų, vienas brangiausių “SAVĘS PRIĖMIMAS IR SAVĘS APKABINIMAS”. Man gera būti šioje bendruomenėje, man gera augti kartu, man gera dalintis ir patirtis nes tai yra ypatinga aplinka, kurioje mes galime būti ir esame tai, kas esame. Ačiū kiekvienam už laiku padovanotą apkabinimą, tylą, žvilgsnį ar palaikančią šypseną. Didžiausias AČIŪ Tomui, už tai ką kuria ir kaip padeda mums kurti savo pačių geriausias versijas.