2020 metų vasarą atliktas Vilmorus tyrimas* atskleidė nerimą keliančią statistiką – tik 49 % apklaustųjų teigė sėkmingai derinantys profesinę veiklą ir šeimos gyvenimą. Dar įdomesnis faktas: net 65 % dirbančių moterų jaučia kaltę palikdamos vaikus kitų priežiūrai. Vyrai taip pat neišvengia panašių išgyvenimų – beveik 38 % jų patiria panašius jausmus.
Tikėtina, kad ir jūs susiduriate su šiuo iššūkiu, kuris kankina daugumą šiuolaikinių profesionalų, todėl netrukus aptarsime, kaip padėti sau ir suderinti darbą su šeima.
Nuo lūkesčių kitiems – iki atsakomybės sau, arba 5 kliūtys, trukdančios harmoningam gyvenimui
Tam, kad išspręstume šią įsišaknijusią problemą, privalome diskutuoti ir priimti sisteminio lygio sprendimus. Tačiau laukti, kol valstybė, darbdaviai ar visuomenė sukurs idealias sąlygas, ne visai racionalu. Daug efektyviau pradėti nuo to, ką galime pakeisti patys – čia ir dabar.
Psichologai ir asmeninio tobulėjimo specialistai, dirbantys su gyvenimo balanso siekiančiais žmonėmis, pastebi aiškius ir pasikartojančius elgesio modelius. Būtent šie įsišakniję įpročiai dažniausiai trukdo pasiekti norimą pusiausvyrą tarp darbo ir asmeninio gyvenimo, stumdami į nuolatinės kaltės ir nepasitenkinimo spąstus.
1. Neapibrėžtumas
Daugelis žmonių net nežino, kokio iš tikrųjų nori. Jie neturi aiškaus atsakymo, kada jaustųsi esantys geri darbuotojai IR geri tėvai. Iš čia kyla nuolatinis „nepakankamumo” jausmas – nepakankamai daug, gerai, ilgai, kokybiškai… Šis mąstymą ribojantis įprotis neišvengiamai veda į savigraužą ir kaltę.
Šiuo atveju būtina labai konkrečiai apibrėžti:
- Kiek valandų per dieną skirsite darbui?
- Kokius rezultatus turite pasiekti, kad galėtumėte save vertinti teigiamai?
- Kiek laiko kasdien ar per savaitę praleisite su šeima, partneriu, vaikais?
Tam gali prireikti atviro pokalbio su vadovu ir aiškių susitarimų su artimaisiais. Vertybių išsigryninimas čia tampa esminiu žingsniu.
2. Nerealistiški įsipareigojimai
Dažnai gyvename pagal nerealistišką formulę: dirbti tarsi neturėtume šeimos, auginti vaikus tarsi nesiektume karjeros. Ši iliuzija paralyžiuoja gebėjimą nustatyti darbo trukmės ar užduočių kiekio ribas. To pasekmės neišvengiamos: įsipareigojimai kaupiasi greičiau, nei spėjame juos vykdyti, o užduotys lieka nebaigtos tiek darbe, tiek namuose.
Ši nuolatinė migracija tarp dviejų pasaulių neleidžia susikaupti ir mažina sprendimų kokybę. Tampame neproduktyvūs darbe, o su šeima praleistas laikas – nėra kokybiškas. Formuojasi užburtas ratas: kaltė verčia prisiimti daugiau, didesnis krūvis skatina nuovargį, pavargęs protas nebesugeba susikaupti, o tai tik gilina pradinę kaltę. Kuo ilgiau sukamės šioje karuselėje, tuo sunkiau iš jos išlipti.
3. Išsiblaškymas
Darbe galvojama apie namų reikalus, namuose – apie nebaigtas užduotis biure. Fiziškai būdami vienoje vietoje, mintyse esame kitur. Tai sukuria ydingą ratą, kuomet kenčia darbo produktyvumas, o laikas su šeima – nėra kokybiškas.
Tai sukuria ydingą spiralę: kaltės jausmas verčia prisiimti vis daugiau įsipareigojimų, augantis darbo krūvis veda į nuovargį, pavargęs protas praranda gebėjimą susikoncentruoti, o dėl to kylančios klaidos ir nepabaigti darbai tik sustiprina pradinį kaltės jausmą.
4. Savęs ignoravimas
Kai ignoruojame savo asmeninius poreikius, jie neišnyksta – tiesiog kaupiasi viduje po „neturiu laiko” ar „negaliu sau leisti” mantromis. Laikui bėgant, ši frustracija virsta pykčiu, kuris dažniausiai nukreipiamas į artimuosius: partnerį, kuris „per daug” rūpinasi savimi, vaikus, kurie „netinkamai” atlieka namų darbus ar „švaisto laiką” su telefonu.
Realybė paprasta – lengviau pykti ant kitų nei pripažinti, kad patys draudžiame sau gyventi pilnavertiškai. Po kiekvieno emocinio protrūkio seka kaltė, todėl daugelis ima slopinti jausmus dar intensyviau.
Formuojasi aukos sindromas – viskas daroma „dėl kitų”, todėl laukiama ypatingo įvertinimo ir dėkingumo, kurio niekuomet neužteks. Paradoksas tas, kad dažniausiai tokios aukos niekas neprašo – tai mūsų pačių pasirinkimas, kurio nesuvokiame.
5. Nesugebėjimas prašyti pagalbos
Kita dažna kliūtis – nesugebėjimas prašyti pagalbos. Net akivaizdžiai nepajėgdami susitvarkyti, būname įsitikinę, kad privalome viską atlikti patys. Užuot delegavę užduotis, paprašę kolegų paramos ar pratęsę terminus, aukojame poilsį ir asmeninį laiką. Tas pats vyksta ir namuose – desperatiškai bandome viską išspręsti vieni, vengdami įtraukti artimuosius.
Paradoksalu, bet dažniausiai pakanka atviro pokalbio su vadovu, kolegomis ar partneriu, ir reikiama pagalba ateina. Tačiau vengiame atvirumo dėl nerealistinių standartų, kuriuos patys sau nusistatėme. Svarbu suvokti – neįmanoma įtikti visiems ir visada.
Ieškoti išorinės pagalbos, pavyzdžiui, samdyti auklę, kartais tiesiog būtina. Argumentas „finansiškai neapsimoka” dažnai slepia gilesnį įsitikinimą, kad vienas iš tėvų „privalo” būti namuose – o tai neturi nieko bendro su realiais finansais.
Jei turite profesinių ambicijų, nebijokite jų siekti. Galbūt trumpalaikė finansinė nauda nebus akivaizdi, tačiau ilgalaikėje perspektyvoje investicija į karjerą ir asmeninę gerovę visada atsiperka. Paisydami savo poreikių, būsite ne tik patenkinti savimi, bet ir tapsite pozityviu pavyzdžiu visai šeimai.
Praktiniai žingsniai pokyčio link
Be aiškaus laiko planavimo sėkmingai paskirstyti vidinių savo resursų tiesiog neįmanoma. Daugelis nustemba sužinoję, kiek valandų skiria rutininei namų ruošai – ši įžvalga skatina ieškoti efektyvesnių sprendimų, tokių kaip savaitės valgiaraščio planavimas ar apsipirkimas kartą per savaitę.
Tad nuoseklus įpročių formavimas – tai raktas į ilgalaikius pokyčius. Pradėkite nuo mažų žingsnių: nustatykite aiškią darbo dienos pabaigą, įveskite „pereinamąjį ritualą” tarp darbo ir namų (pasivaikščiojimas, trumpa meditacija), suplanuokite reguliarų laiką sau – kad ir 15 minučių per dieną.
Čia svarbu atpažinti ir vidinius mūsų elgesį valdančius scenarijus: „Gera mama visada turi būti su vaikais”, „Sėkmingas profesionalas dirba ilgiau už kitus” – tokie įsitikinimai kuria disfunkcines roles ir trukdo autentiškam gyvenimui.
Gyvenimo balansas su DaVinci 365® ARCHITECTUS
Tačiau norint išsivaduoti iš darbo ir asmeninio gyvenimo konflikto, vien teorinių žinių nepakanka – reikalingas struktūruotas procesas ir profesionalų parama. DaVinci 365® ARCHITECTUS programa specializuojasi būtent šioje srityje, siūlydama emocinio intelekto ugdymą (kad išmoktume valdyti stresą ir kaltę), bendravimo įgūdžių tobulinimą (aiškiai nubrėžti ribas tiek darbe, tiek namuose), tikslų siekimo metodikas (realiai planuoti laiką ir prioritetus) bei vidinės ramybės praktikas (išlikti susikaupusiems būnant „čia ir dabar”).
Ši laiko patikrinta metodika padeda ne tik spręsti esamas problemas, bet ir kurti tvirtą pagrindą ilgalaikiams rezultatams. Programos metu kiekvienas dalyvis kuria individualų veiksmų planą, pritaikytą būtent jo situacijai. Tai konkrečios strategijos, padedančios identifikuoti ir pakeisti destruktyvius mąstymo bei elgesio įpročius, priimti realybę be savęs kaltinimo ir sukurti naujus, palaikančius įpročius.
*Vilmorus tyrimas, 2020 m. vasara
